1 Makabiejų 4

₁Gorgijas pasiėmė penkis tūkstančius pėstininkų ir tūkstantį rinktinių raitininkų ir nakčia leidosi į žygį ₂žydų stovyklos pulti, norėdamas juos užklupti netikėtai. Vyrai iš tvirtovės buvo jo vadovai. ₃Bet Judas apie tai sužinojo ir su savo kariais leidosi į žygį pulti karaliaus kariuomenės prie Emauso, ₄kai jos rinktinės pajėgos dar nebuvo sugrįžusios į stovyklą. ₅Nakčia įėjęs į Judo stovyklą, Gorgijas nerado ten nė vieno. Jis puolė jų ieškoti kalnuose, sakydamas: „Jie bėga nuo mūsų“.

₆Dienai auštant, Judas su trim tūkstančiais vyrų pasirodė lygumoje, nors ir stokojo tokių šarvų ir kalavijų, kokių būtų norėję turėti. ₇Jiems prieš akis buvo pagonių stovykla, stipri ir įtvirtinta, iš visų pusių apsupta raitininkų, įgudusių karių. ₈Tada Judas tarė savo vyrams: „Nebijokite jų skaičiaus! Nedrebėkite dėl jų puolimo! ₉Prisiminkite, kaip mūsų protėviai buvo išgelbėti prie Raudonosios jūros, kai faraonas juos vijosi su didele kariuomene. ₁₀Tad šaukimės Dangaus su viltimi, kad jis bus mums maloningas ir atsiminęs savo Sandorą su mūsų protėviais sunaikins šią kariuomenę šiandien mūsų akyse. ₁₁Tada visi pagonys žinos, kad yra Vienas, kuris išperka ir išgelbsti Izraelį“.

₁₂Svetimšaliai pakėlė akis ir matydami atžygiuojančius jų pulti ₁₃išėjo iš stovyklos į mūšį. Judo vyrai pūtė trimitus. ₁₄Prasidėjo mūšis. Pagonys buvo nugalėti ir pabėgo į lygumą, ₁₅o pakrikusieji žuvo nuo kalavijo. Judo vyrai vijosi juos iki pat Gezero ir iki Idumėjos lygumų – Azoto ir Jabnės. Krito maždaug trys tūkstančiai jų vyrų.

₁₆Kai Judas ir jo kariuomenė sugrįžo iš vijimosi, ₁₇jis savo vyrams kalbėjo: „Nepulkite kol kas godžiai ant grobio, nes mūsų dar laukia mūšis. ₁₈Gorgijas su savo daliniais dar tebėra arti, kalnuose. Pirma stokite į kovą su mūsų priešais ir nugalėkite juos. Po to drąsiai imkite grobį“.

₁₉Dar Judui tebekalbant, pasirodė priešų dalinys, pareinantis iš aukštumų. ₂₀Jie matė, kad jų kariuomenė buvo priversta bėgti, o stovykla padegta. Kylantys dūmai rodė, kas buvo įvykę. ₂₁Tai suvokę, jie buvo siaubo apimti. Be to, jie matė, kad Judo kariuomenė lygumoje buvo pasirengusi pulti. ₂₂Tad visi pabėgo į filistinų žemę.

₂₃Tada Judas sugrįžo stovyklos plėšti, ir jo vyrai pasiėmė daug aukso ir sidabro, mėlynos ir violetinės spalvos medžiagų bei daug kitų prabangių daiktų. ₂₄Sugrįžę į savo stovyklą, jie giedojo giesmes ir šlovino Dangų,

₂₅Tą dieną Izraelis patyrė nuostabų išgelbėjimą.

₂₆Bet išsigelbėjusieji svetimšaliai nuėjo pas Lisiją ir pranešė, kas buvo įvykę. ₂₇Gavęs tą žinią, jis buvo pritrenktas ir labai susirūpinęs, nes reikalai Izraelyje buvo susiklostę ne taip, kaip jis norėjo ir kaip buvo įsakęs karalius.

₂₈Tad kitais metais jis sutelkė prie ginklų šešiasdešimt tūkstančių rinktinių vyrų ir penkis tūkstančius raitininkų, kad užbaigtų karą. ₂₉Nužygiavę į Idumėją, jie pasistatė stovyklą prie Bet Cūro. Ten Judas pasitiko juos su dešimt tūkstančių vyrų. ₃₀Matydamas, kad priešų stovykla galinga, jis meldėsi, tardamas:

₃₄Abi pusės pradėjo mūšį, ir penki tūkstančiai Lisijo karių krito kautynėse vyras prieš vyrą. ₃₅Pamatęs savo kariuomenės sąmyšį ir Judo kareivių narsą bei ryžtą arba garbingai gyventi, arba garbingai mirti, Lisijas pasitraukė į Antiochiją ir vėl ėmėsi verbuoti samdinius karius kitam žygiui į Judėją net su dar didesne kariuomene.

₃₆Tada Judas ir jo broliai tarė: „Štai mūsų priešai visiškai nugalėti. Eikime valyti šventovę ir peršventinti“. ₃₇Taigi visa kariuomenė susirinko ir užkopė į Siono kalną. ₃₈Ten jie rado apleistą šventovę, išniekintą aukurą ir sudegintus vartus. Kiemuose augo piktžolės kaip miške ar ant kalno, o kunigų kambariai buvo tapę griuvėsiais. ₃₉Persiplėšę drabužius, jie karčiai raudojo ir galvas barstydamiesi pelenais ₄₀puolė kniūbsti. Davus ženklą trimitais, jie šaukėsi Dangaus.

₄₁Judas paskyrė vyrus kautis su tvirtovės įgula, o pats ėmėsi valyti šventovę. ₄₂Po to jis išrinko kunigus, buvusius be priekaišto ir ištikimus Įstatymui; ₄₃jie išvalė šventovę ir išnešė suteptus akmenis į nešvarią vietą. ₄₄Buvo svarstoma, ką reikėtų padaryti su išniekintu deginamųjų atnašų aukuru. ₄₅Jiems atėjo gera mintis jį nugriauti, kad jis ilgainiui netaptų amžina gėda, nes buvo pagonių išniekintas. Taigi jie nugriovė aukurą. ₄₆Akmenis sudėjo į tinkamą vietą ant šventovės kalno, kol ateis pranašas ir nurodys, ką su jais daryti. ₄₇Tada jie paėmė netašytų akmenų, kaip liepia Įstatymas, ir pastatė naują aukurą, panašų į pirmąjį. ₄₈Jie pataisė ir šventąją vietą bei šventovės vidų ir išvalė kiemus. ₄₉Jie padarė naujus reikmenis ir atnešė į šventyklą žvakidę, smilkalų aukurą ir stalą. ₅₀Paskui degino smilkalus ant aukuro ir uždegė žvakidės žibintus. Žibintai apšvietė šventyklą. ₅₁Jie išdėliojo duonos kepalus ant stalo ir pakabino uždangas. Taip užbaigė visą darbą, kurio buvo ėmęsi.

₅₂Šimtas keturiasdešimt aštuntų metų devinto mėnesio, tai yra kislevo, dvidešimt penktą dieną jie atsikėlė anksti rytą ₅₃ir atnašavo auką pagal Įstatymą ant naujojo deginamųjų aukų aukuro, kurį buvo pastatę. ₅₄Tuo pačiu metu ir tą pačią dieną, kurią pagonys buvo šventyklą išniekinę, ji buvo peršventinta su giesmėmis, arfomis, fleitomis ir cimbolais. ₅₅Visi žmonės parpuolė kniūbsti, pagarbino ir pašlovino Dangų, suteikusį jiems sėkmę. ₅₆Taip jie šventė aštuonias dienas aukuro pašventinimą, džiugiai atnašaudami deginamąsias aukas. Jie atnašavo ir bendravimo auką bei padėkos auką. ₅₇Šventyklos priekį jie išpuošė paauksuotais vainikais ir mažais skydais; atstatė vartus, kunigų kambarius ir įdėjo jiems duris. ₅₈Žmonių džiaugsmui nebuvo galo, nes pagonių atnešta gėda buvo pašalinta.

₅₉Tada Judas bei jo broliai ir visa Izraelio bendrija nutarė, kad aukuro pašventinimo dienos būtų minimos su džiugesiu ir linksmybe kasmet metinių dieną aštuonias dienas nuo kislevo mėnesio dvidešimt penktos dienos.

₆₀Tuo metu jie pastatė aukštas sienas ir stiprius bokštus aplink Siono kalną, norėdami užkirsti kelią pagonims įsiveržti ir jį trypti, kaip jie anksčiau buvo darę. ₆₁Judas paskyrė įgulą, kad jį saugotų. Panašiai įtvirtino ir Bet Cūrą, idant žmonės turėtų tvirtovę arčiau Idumėjos.